[av_textblock size=” font_color=” color=”]
Mūsų „Ančiukų“ grupės vaikai pasižymi ypatingu smalsumu. Skatindami jų smalsumą ir žingeidumą, organizavome įvairių eksperimentų vykdymą, kuriuos čia ir pristatome.
Eksperimentai su krakmolu ir skutimosi putomis.
Vaikams buvo džiaugsmingas atradimas kaip panaudojant tėvelių skutimosi putas ir bulvių krakmolą, sukurti dirbtinį sniegą. Į didelį plastikinį indą purškėme skutimosi putas, bėrėme krakmolą, gerai išminkėme rankytėmis ir naminis sniegas iš kurio galima lipdyti paruoštas. Veikdami vaikai įgyvendino savo idėjas – kas lipdė besmegenius, kas pilis, o kas tiesiog „kepė blynus“, tyrinėjo pasitelkdami pojūčius: uostė, lietė ir bandė įvardinti, kaip jų manymu jis kvepia, ką jaučia maigydami. Vaikai pastebėjo, kad sniego kvapas, kaip dantų pastos „toks mėtinis“ ir jis purus, šiltas.
Eksperimentuodami mažieji diskutavo apie tikro ir netikro sniego panašumus bei skirtumus, aptarė jo sąvybes ( šaltas, šiltas, limpantis, byrantis), matavo, skaičiavo, lygino savo lipdinius, lavino akies-rankos koordinaciją.
„Guminukų meškiukas“ ir „Saldi vaivorykštė“
Daug teigiamų emocijų ir nuostabos vaikams sukėlė tai, kad saldainius galima ne tik valgyti, bet ir užauginti guminukų meškiuką, sukurti saldainių vaivorykštę.
Norėdami išsklaidyti abejones apie tai, kad negyvas daiktas negali užaugti, mes į kelias švarias stiklines įpylėme vandens, įmetėme po guminuką ir palikome „augti“ vis stebėdami, kaip šie keičiasi. Atliekant bandymą, vaikams prireikė kantriai laukti, nes tam, kad meškiukai „užaugtų“, turi praeiti nemažai laiko. Vaikai lygino, matavo guminius meškiukus ir išsiaiškino, jog „auginti“ saldainiai padidėjo kelis kartus, pasikeitė spalvų ryškumas, dalinosi savo mintimis kodėl taip nutiko.
Kuriant saldžią vaivorykštę, vaikai atsakinėjo į užduodamus probleminius klausimus: „Kaip susidaro vaivorykštė? Kokios yra vaivorykštės spalvos?
Kaip patys galėtume pasidaryti vaivorykštę? Pokalbio metu dalinosi savo žiniomis, pasakojo, klausinėjo taip plėsdami žodyną, praturtindami jį naujais žodžiais, sąvokomis. Bandydami sukurti savo vaivorykštę, naudojome vandenį ir skittles saldainius. Saldainius kruopščiai išdėlioję lėkštutėse, vienus užpylėme šiltu vandeniu, kitus šaltu. Beliko stebėti, kaip atsiskiria spalvos. Eksperimentuodami vaikai išsiaiškino, kodėl šiltame vandenyje procesas vyksta greičiau nei šaltame, įgavo žinių apie vandens savybes, ragavo, draugiškai dalinosi ne tik saldžiomis priemonėmis, bet ir savo atradimais, pastebėjimais apie pakitusią išvaizdą, skonį, struktūrą.
„Dirbtinio ugnikalnio išsiveržimas“
Prieš eksperimentą ieškojome informacijos apie ugnikalnius, vartėme knygeles, enciklopedijas, žiūrėjome filmukus. Aptarėme, samprotavome kaip sukurti kažką panašaus. Vaikai siūlė savo idėjas, fantazavo. Radę „paprastą burtų receptą“ knygoje, nusprendėme panaudojant sodą, actą, indų ploviklį ir maistinius dažus, pagaminti ugnies kalną. Į plastikinį indą įpylėme acto, žiupsnelį maistinių dažų, bėrėme sodą ir laukėme „išsiveržimo“. Eksperimento metu teko susidurti su sunkumais (mūsų mišinys nekilo aukštyn). Vaikai tarėsi, ieškojo būdų kaip atgaivinti ugnikalnį. Priimtas Danieliaus pasiūlymas berti daugiau sodos, padėjo sėkmingai užbaigti mūsų bandymą, suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, paskatino logiškai mąstyti. Eksperimentuodami mažieji komentavo ką daro, ką pastebėjo (soda burbuliuoja, šnypščia, actas aitriai kvepia, burbulai panašūs į karštą lavą…), įgijo žinių apie chemines reakcijas, bendradarbiavo, analizavo, mokėsi formuluoti savo mintis, apibendrinti.
Žaidimai su spalvomis.
Eksperimentuodami su spalva, išbandėme vaikams dar nežinomus tapybos būdus – piešėme ant pieno, skutimosi putų, maišydami jas kūrėme mažus šedevrus, fantazavome apie tai, ką pamatėme piešimo lape.
Panaudojant skutimosi putas, akrilinius dažus, piešimo popieriaus lapus, medinių pagaliukų pagalba, spalvotų dažų taškelius pavertėme linijomis, įvairiomis figūromis, raidėmis, objektais. Smagus atradimas buvo tai, kad uždėjus ant nuspalvintų putų popieriaus lapą, piešinys atsispaudžia ir išlieka jame. Vaikai aptarinėjo, ką naujo, originalaus pavyko sukurti, savo piešinius lygino su gamtos vaizdais, pasakų bei filmukų personažais, kūrė savo sugalvotas istorijas. (Čia toks slibinas, kuris spjaudo ugnį, o ten kampe pilis stovi. Jis nori pilį sudeginti, bet atsirado siena ir jam nepavyko). Veiklos metu vaikai ne tik atpažino, pavadino, įsiminė spalvas, bet ir patys išbandė naujų spalvų, atspalvių, formų atsiradimo būdus, jų įvairovę, išmoko išlaikyti dėmesį, mokėsi kūrybiškai mąstyti.
Sakuros auginimas ir jos žydėjimo stebėjimas.
Po ilgalaikių stebėjimų, kaip keičiasi augmenija pavasarį, nusprendėme patys „pražydinti“ medį. Kirpome, klijavome medelį iš popieriaus, mokydamiesi taisyklingai laikyti žirkles, kirpti, tepti klijus. Aplaisčius jį „stebuklingu“ skysčiu, teko laukti . Vyresnėliai „skaičiavo laiką“, kada medis visas sužydės, diskutavo, lygino su gamtoje vykstančiais reiškiniais, mažesniesiems smagiau buvo apžiūrėti, paliesti, pauostyti atsirandančias gėlytes. Į stebėjimą vaikai įtraukė ir tėvelius – rodė, pasakojo jiems apie tai, ką sužinojo, pastebėjo.
Norime pasidžiaugti, kad šis patirtinis mokymasis padarė ugdomąjį procesą įdomiu, smagiu bei įtraukiančiu, ugdė pažinimo, kūrybiškumo, mokėjimo mokytis, tyrinėjimo, probleminio mąstymo įgūdžius, suteikė vaikams žinių apie juos supantį pasaulį.
„Ančiukų“ grupės auklėtojos Loreta ir Rasa
[/av_textblock]
[av_gallery ids=’5415,5416,5417,5418,5419,5420,5422,5423,5424′ style=’thumbnails’ preview_size=’portfolio’ crop_big_preview_thumbnail=’avia-gallery-big-crop-thumb’ thumb_size=’portfolio’ columns=’3′ imagelink=’lightbox’ lazyload=’avia_lazyload’]