Siekdamos ugdyti vaikų gebėjimą žaisti, bendrauti, mokytis bendradarbiauti, lauko aplinkoje sukūrėme „kūrybinių dialogų kontekstą“. Stebėjome, kaip mūsų „Ančiukai“ susidomėjo ir įsitraukė į kūrybinį procesą: iš netradicinių priemonių drąsiai statė, konstravo laivus, jachtas, padėjo vieni kitiems iškelti vėjo bures, vėliavas ir susirinkę pačių pasigamintus „kelionėms“ reikalingus ryšio, navigacijos prietaisus, žvejybos reikmenis, leidosi į „pasiplaukiojimą“, galvojo laivų pavadinimus, samprotavo. Pvz., Gytis „mano laivas bus Vėjas, nes aš bėgu greitai, kaip vėjas“. Martynas „visi laivai turi turėti vėliavas. Kas neturi, tai nieks jų gali neatpažinti ir pagalvoti, kad piratai plaukia“.
Liudas: „Aš galvoju, kai plauksim kur ledas, tai reikės tikrai užsikloti. Nes ten šalta, sušalsim.“
Vaikai įgyvendino ir spontaniškai kilusias idėjas – iš netradicinių medžiagų gamino meškeres, gaudė žuvį, įsirengė neįprastą viryklę, ant kurios kepė, virė žuvienę. Akimirksniu laivų flotilė pavirto į žuvies restoraną, kuriame ragavo, degustavo tai, ką pagamino. Virtuvės šefų pasiūlyti receptai tikrai stebino.
Mus, mokytojas, visą savaitę džiugino vaikų kūrybiškumas, tarpusavio bendradarbiavimas, žaidimų siužetų kūrimas. Ir tai, jog visi galėjo veikti savo tempu, neskubėdami, statyti pagal savo gebėjimus, sugrįžti prie žaidimo ir jį tęsti.
Mokytojos Loreta Mockevičienė ir Rasa Dražbienė