[av_textblock size=” font_color=” color=”]
Visą savaitę „Vaikystė“ pulsavo žaisminga lietuvybe. Kas dieną modeliuojami kontekstai įtraukė vaikus patirti lietuviškąsias tradicijas, tautinę bendrystę.
Pirmieji tautiškumo akordai nuskambėjo Kaziuko mugėje. Jau mugei artėjant vaikai paniro į kūrybinių sumanymų įgyvendinimą: gamino rankdarbius, savitai improvizavo išbandydami įvairius tradicinius amatus: lipdybą, audimą, karpinius, siuvinėjimą. Tuo pačiu stiprinosi lietuvaičiams būdingus gebėjimus: kruopštumą, kūrybiškumą. Mugės dieną vaikai ne tik patyrė tautines tradicijas, bet ir pasimatavo verslumą: išbandė pirkėjo, pardavėjo strategijas, savarankiškai priimdami sprendimus (kam leisti pinigus) mokėsi planuoti išlaidas, vėliau, mokytojo moderuojami, reflektavo apie verslumo patirtis. Džiugu, kad apsipirkdami dauguma mažųjų pagalvojo ir apie savo šeimos narius, rinko jiems asmenines lauktuves. Na, o dar smagiau, kad pastebėti pirkėjai, labai racionaliai, taupiai investuojantys turimus pinigus susilaikantys nuo bereikalingų išlaidų.
Vaikų konferencijoje „Lietuva gyva mano lūpose“ buvo juntama šeimos įtrauktis. Kiekvienas vaikas turėjo galimybę pasidalinti foto vaizdais ir patirtimis iš šeimos kelionių po Lietuvą. Stovinčių prieš klausytojų auditoriją mažųjų pranešėjų pasakojimuose atsispindėjo šeimoje vykusios refleksijos. Juk jau šeimos rate vyko rimtas pasiruošimas konferencijai: teko iš naujo peržvelgti nuotraukų archyvus, sugrąžinti atsiminimus, patirtis. Konferencijai įsibėgėjus su kiekvienu pranešimu pranešėjų drąsa kalbėti viešai augo, iškomunikuoti patirtis sekėsi vis lengviau, pasididžiavimas savimi stiprėjo. Klausytojai neabejotinai praturtino geografijos, istorijos žinias apie Lietuvą. Konferencijoje viešpatavęs vaikų entuziazmas leidžia spėti, jog kiekvienas dalyvis pajuto įkvėpimą dar daugiau pažinti savo gimtąjį kraštą.
Viena iš šventinių dienų nusidažė rožine spalva. Rožinė spalva vyravo ne tik vaikų aprangoje, bet ir lėkštėse. Turbūt nesunku atspėti – duoklė šaltibarščiams! Šaltibarščių gaminimo tradiciją mes jau turime keletą metų ir ne veltui. Šią dieną vaikai virsta šefais: išbando savo kulinarinius gebėjimus, sužino apie naudojamų produktų kilmę, naudą sveikatai, mokosi naudotis kasdienybėje neįprastais įrankiais (peiliu, tarka), ir, kadangi grupėje „šefas“ yra ne vienas, tenka mokytis veikti komandoje: bendradarbiauti, dalintis, pagelbėti, išlaukti. Visos šios patirtys stiprina vaiko savigarbą, toleranciją, įgalina jaustis savarankišku, bendruomenišku.
Beje, vieną projekto dieną vaikai kūrė parodą „Durys, tau, Lietuva“, kuomet, pasitelkę meno ir estetikos pajautą, dekoravo savų grupių duris. Kiekvienos durys virto vartais, pasitinkančiais laisvę švenčiančią Lietuvą. Na, o mažieji lietuvaičiai, lankydami parodą mokėsi dovanoti, vertinti, džiaugtis savo bei kitų kūryba.
Kokia lietuvaičių šventė be muzikos? Projekto metu ne vieną dieną skambėjo liaudiški ritmai. Gyvai skambant akordeonui vaikai, mokytojos, tėvai žaismingai sukosi tautiniuose rateliuose, šokių žingsnelius papildė lietuvių liaudies dainomis. Šokiuose patirtos džiaugsmingos vaikų, suaugusiųjų emocijos atskleidė – koks vertingas lietuvių folkloro palikimas mūsų bendrystės, vienybės jausmui stiprinti.
Projektas pasibaigė, na, o širdyje vis dar kirba džiugesys – lietuvybė gyva!
Su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, mieli lietuvaičiai!
Mokytoja Edita Martinkėnienė
[/av_textblock]
[av_gallery ids=’15451,15452,15453,15454,15455,15456,15457′ style=’thumbnails’ preview_size=’portfolio’ crop_big_preview_thumbnail=’avia-gallery-big-crop-thumb’ thumb_size=’portfolio’ columns=’4′ imagelink=’lightbox’ lazyload=’avia_lazyload’]