[av_textblock size=” font_color=” color=”]
Vykdydami projektą „Ką veikiame žiemos laboratorijoje“, „Ančiukų“ grupės vaikai išsiruošė į kupiną nuotykių ir iššūkių „kelionę“ po žiemos pasaulį. Visos „kelionės“ metu aktyviai stebėjome ir tyrinėjome aplinką, buvome jaunieji mokslininkai, inžinieriai, statybininkai, projektuotojai ir net meteorologai. Pradėjome nuo to, jog pasitelkėme informacines technologijas, kad geriau susipažintume su įvairiais atmosferos reiškiniais šaltuoju metų laiku. Nuolat stebėjome, sekėme kintančią oro temperatūrą, kritulius, kitus oro pokyčius. Savo pastebėjimus fiksavome pačių pagamintame orų stebėjimo kalendoriuje.
Ar galima nuspėti orą pagal tam tikrus gamtos ženklus – stebint dangų, debesis, saulę, paukščius?
Domėjomės senolių pastebėjimais, bandėme naudotis jų išmintimi prognozuodami, spėdami, kokių orų permainų galime tikėtis artimiausiu metu. „O, koks debesis purvinas atslinko, gal kris sniegas“ (Kotryna 5 m.), „Gal bus šalta. Varnos nežaidžia, tupi aukštai medyje“ (Greta 5 m.), „Dangus raudonas, tai gal pūs vėjas“ (Arminas 5 m.). Kartais prognozės pasitvirtino, kartais ne. Bet tas laukimo ir stebėjimo momentas suteikė daug teigiamų emocijų, pažinimo džiaugsmo. Nors šaltukas lauke kaip reikiant kandžiojo skruostus, tačiau tai mūsų nestabdė – domėjomės, tyrinėjome mus supančią aplinką „čia ir dabar“, kaupėme asmeninę patirtį, stengėmės išsiaiškinti, kas ir kaip vyksta gamtoje žiemą?
Ar žinote, kuo kvepia žiema? Kokius garsus skleidžia?
Vaikštinėdami bandėme uostyti viską, kas mus domina – orą, sniegą, ledą, medžius… Kalbėjomės apie tai, koks kvapas ryškiausias, o ką yra sunku užuosti. Išsiaiškinome, kodėl kai kurie kvapai žiemą ne tokie ryškūs. Braidžiodami po purų sniegą, klausėmės skleidžiamo girgždesio, bandėme išgauti savas „melodijas“ bėgiodami, šokinėdami, grodami ledo gabalėliais. Pasivaikščiojimų metu dalinomės savo atradimais ir įžvalgomis: „Kvepia labai dūmais kažkokiais“ (Tajus 5 m.), „Man kvepia kankorėžiais ir mišku“ (Jūratė 5 m.), „O man nosis sulipo, neuodžiu nieko“ (Augustė 5 m.), „Sniegas girgžda kaip durys“ (Arminas 5 m.).
Žaidimai su sniegu ir ledu – labai smagus užsiėmimas. Bet kaip gi susidaro tas ledas ir sniegas? Koks jis būna, ir kodėl tirpsta? Kaip pastatyti sniego namą? Ieškojome atsakymų į šiuos klausimus keldami įvairias hipotezes, praktiškai išbandydami jų teisingumą. Aktyviai tyrinėjome, atlikome daug įvairių bandymų, eksperimentų. Apžiūrėjome „žiemos kūrinius“ pro didinamąjį stiklą, grožėjomės nepakartojamu sniego spindesiu, o ledo gabale ir sniego gniūžtėje įžiūrėjome įvairių įšalusių dalykėlių. Tada visa tai tirpinome ir smalsiai stebėjome kaip baltas sniegas ar skaidrus ledukas virsta nelabai švariu vandeniu.
Įgiję daugiau žinių apie sniego, ledo savybes, panirome į kūrybinį procesą. Bendra veikla, darbas grupelėmis paskatino mokytis dirbti komandoje, tobulino bendradarbiavimo ir bendravimo įgūdžius: tarėmės, kaip pasidalinti pareigomis, darbu, kaip įgyvendinti kūrybines idėjas. Projektuodami ir kurdami žiemos statinius, tobulinome kritinio mąstymo įgūdžius, samprotavome, diskutavome, bendrai ieškojome ir radome unikalių, kūrybiškų sprendimų, mokėmės sutelkti dėmesį, nebijojome abejoti, klysti. Įsisąmoninome, kad norint pasiekti rezultatų, privalome įdėti pastangų ir nepasiduoti. O, svarbiausia, jei susiduriame su problemomis – jas sprendžiame!
Kaip pastatyti sniego miestą?
Apsvarstėme visas statybų galimybes ir priemones, pasidalinome vizijomis, kaip turėtų atrodyti mūsų miestas, susitarėme ir bendrai nusprendėme, kokias idėjas įgyvendinsime. Na , o tada pasinėrėme į įtraukiantį statybų nuotykį: projektavome namus, rinkome „statybinę medžiagą“, bandėme jos tvirtumą, lauke matavome sniego dangos gylį, ledo storį, išbandėme įvairius inžinerinius sprendimus. Statybos taip įtraukė, kad vyko ne tik lauke, bet ir grupėje. Rezultatai pranoko lūkesčius – tvirti namai, keliai, tiltai, kuriais miesto gyventojai gali vaikštinėti, važiuoti automobiliais ir išvengti potvynio apsemtų gatvių. O sutemus mūsų miestas atrodė tiesiog įspūdingai!
Ar galime patys pagaminti sniegą?
Pabandėme ir mums pavyko. Sniego gamybai panaudojome paprastas, namie randamas priemones – plaukų kondicionierių, sodą, bulvių krakmolą, vandenį. Išbandėme net kelis skirtingus gaminimo būdus. Viso proceso metu, liesdami, uosdami, o kai kurias sudėtines dalis net ragaudami, tyrinėjome medžiagas, jų savybes. Įgyvendinome daugelį idėjų: lipdėme sniego senius, pilis, planetas, „auginome“ varveklius. Veiklos metu išsiaiškinome koks yra sniegas, lyginome statinius pagal ūgį, formą, skaičiavome, kiek jų pastatėme.
Kadangi dirbtinis sniegas netirpsta, nutarėme atlikti smagų ir įdomų eksperimentą – mūsų kūrinius akimirksniu paversti tirštomis ir minkštomis putomis. Darbo ėmėmės tuojau pat – pasigaminę stebuklingo skysčio (naudojome actą ir vandenį), juo apipurškėme sniegą. Kaip smagu buvo stebėti, kai statiniai, kurių sudėtyje yra sodos – tirpsta mums bežiūrint. Eksperimentuodami įgijome žinių, susijusių su cheminėmis reakcijomis, dalinomės savo pastebėjimais bei atradimais.
Ar žinote, kaip atsirado dinozaurai?
Pažiūrėję filmuką apie dinozaurus ir išsiaiškinę, kad jie išsirita iš kiaušinių, drąsiai priėmėme iššūkį – sukurti priešistorinio ledynmečio kiaušinius. Viskas, ko šiam bandymui reikia – balionai ir vanduo. Pildami vandenį į balionus, skaičiavome, kiek stiklinių skysčio juose telpa, matavome, kuris balionas greičiau „pučiasi“, yra didesnis, kuris mažesnis, svėrėme, kuris sunkesnis. Visa tai užšaldėme. Na, o nuo sušalusių ledo luitelių balionus nuplėšę, jų viduje radome įvairiais raštais išmargintus ledinius kiaušinius. Tik klausimas, kaip iš jų išlįstų dinozaurai? Diskutavome, išsakėme savo versijas, galiausiai nusprendėme išbandyti vieną būdą – tirpinti ledą druskingu vandeniu ir stebėti, kas nutiks. Kad efektas būtų įspūdingesnis, vandenį nudažėme įvairių spalvų dažais. Stebėjome, kokios gražios upės formuojasi, kokie krateriai atsiveria mūsų kiaušiniuose ir kaip atsiranda galimybė mūsų dinozaurams išvysti dienos šviesą. Misija įvykdyta!
Kaip pasigaminti skanių ir sveikų ledų?
Prieš pradėdami gaminti, ieškojome ledų receptų kulinarinėse knygose, internete. Aiškinomės, kokius ledus mėgstame, aptarėme, kokie produktai naudojami ir kaip gaminama. Pasiskirstėme komandomis, darbais, savarankiškai išsirinkome produktus ir ėmėmės darbo: pjaustėme vaisius, plakėme kokteilius, gaminome sultis. Jei ko nežinojome, stebėjome, ką daro draugai, mokėmės vieni iš kitų. Sušaldę savo gaminius, po tam tikro laiko jau galėjome džiaugtis puikaus skonio gardėsiais.. Ragaudami bandėme spėti, kokias sudėtines dalis naudojo kiekviena komanda, dalinomės pastebėjimais, įžvalgomis apie ledų skonį, spalvą, struktūrą.
„Tavo ledai kiviniai, nes kiviais kvepia ir labai rūgštu. Ir dar daug sėklyčių matau“ (Tajus 5 m.), „Čia turbūt braškiniai, kokosiniai – raudoni ledai. Kai laižai, braškės, kai uostai – kokosas“ (Greta 5 m.), „Čia tikri agurkiniai ledininiai ledai“ (Arminas 5 m.).
Mėgaudamiesi burnoje tirpstančiais skanėstais, aptarėme šios trumpos žiemiškos „kelionės“ rezultatus. Maloniai nustebino, kiek daug naujų ir įdomių dalykų sužinojome, išbandėme, atradome, kiek džiugių potyrių išgyvenome. Buvome aktyvūs, dėmesingi ir iniciatyvūs „keliautojai“, mokėmės bendrauti ir bendradarbiauti, padėti vienas kitam, drauge įveikti kliūtis, bandymų keliu rasti įvairių sprendimų. Puiki ir prasminga kelionė!
„Ančiukų“ grupės mokytojos
Loreta Mockevičienė ir Rasa Dražbienė
[/av_textblock]
[av_gallery ids=’9746,9747,9748,9749,9750,9751′ style=’thumbnails’ preview_size=’portfolio’ crop_big_preview_thumbnail=’avia-gallery-big-crop-thumb’ thumb_size=’portfolio’ columns=’6′ imagelink=’lightbox’ lazyload=’avia_lazyload’]